Super suknelė

Merino vilna

Merinosai kilę iš Ispanijos, kur daugelį šimtmečių vyko kruopštus selektyvinis darbas, siekiant pagerinti merinosų vilnos kokybę. 18-tojo amžiaus pabaigoje pirmosios avys buvo perkeltos iš Ispanijos į naujai įsisavinamas teritorijas – į Australiją ir į Naująją Zelandiją. Atėjo nauja šios nuostabios veislės evoliucijos era.

Praėjus dviems amžiams, merinosų kiekis pasiekė rekordinį: šiandien vien Australijoje 70 000 avių augintojų augina 155 milijonus avių.

Australijos ir Naujosios Zelandijos gyventojai tiesiogine to žodžio prasme išprotėję dėl avių. Tai jų tautinis pasididžiavimas, pagrindinis pajamų šaltinis, mėgstamiausias užsiėmimas. Netgi pati populiariausia sporto šaka šiose šalyse yra avių kirpimas.

Ypač smagu lenktyniauti, kerpant avis vienu užėjimu arba užrištomis akimis. Tačiau avis čia jokiu būdu neturi nukentėti. Anksčiau šis užsiėmimas buvo laikomas išimtinai tik vyrišku. Tačiau neseniai į kovą dėl čempiono titulo stojo moteris ir laimėjo. Margareta Darr iš Vakarų Australijos per 8 valandas rankomis nukirpo 390 avių, šitaip nušluostydama nosį Piteriui Kesserli iš Naujosios Zelandijos, kuris per 9 nepertraukiamo darbo valandas nukirpo tik 353 merinosų vilną. Mašininis kirpimas daug efektyvesnis nei kirpimas žirklėmis. Tai įtikinamai įrodė kitas Naujosios Zelandijos gyventojas Alenas Makbraitas, per 9 valandas aptarnavęs dar 805 gyvulius. Vidutiniškai per valandą jis apkirpo 89,4 avies.

Merinosai – tikri vilnos čempionai. Iš vieno avino per metus gaunama iki 15 kg vilnos pluošto, iš kurio gaunama 8000 km siūlo! Kitos avių veislės per metus gali atauginti ne daugiau nei 6-7 kg vilnos.

2004 m. balandžio 28 dieną per nacionalinę naujosios Zelandijos televiziją tiesioginiame eteryje buvo transliuojamas nuostabus reportažas. 20 minučių visa šalis užgniaužusi kvapą stebėjo, kaip kerpama labai keista avis. Rezultatas – 27 kg vilnos, kurios pluoštas – 38 cm ilgumo. Arba 20 didelio dydžio vyriškų kostiumų.

Šio prabangaus kailio savininkas – avinėlis merinosas, vardu Šrekas, šitaip pavadintas žinomo multiplikacinio filmuko herojaus garbei, kuris atsiskyrė nuo bandos ir 6 metus slėpėsi kalnų oloje, esančioje 1500 metrų virš jūros lygio.

Vieną gražią dieną Šrekui nusibodo atsiskyrėliškas gyvenimas ir pasaulį išvydo „nežinomas biblinis padaras“, mažiausiai primenantis avį. Korespondentai sureagavo akimirksniu, ir greitai visas pasaulis pamatė unikalų šou. Kirpimas išėjo Šrekui į naudą – avinėlis gerokai sulyso ir atjaunėjo.

Ir visgi svarbiausias merinosų privalumas – ne vilnos kiekis, o jos kokybė. Jos tankumas sudaro vos 14,5-23 mikronų! Šiurkščiaveislių avių vilnos tankumas – 25-35 mikronų. Argi tūkstantosios milimetro dalys turi reikšmės? Žinoma. Pirma, ploną, minkštą, elastingą vilną sunku supainioti, ją atskirs net naujokas. Antra, 23 mikronų storumo vilna jau sukelia niežulį ir alergiją.

Geriausios vilnos partijos (14,5-16 mikronų) kasmet išstatomos pardavimui aukcione „Auksinis kuokštas“ – būtent iš šios vilnos kuriamos elitinių audinių kolekcijos patiems išrankiausiems klientams. Aukciono dalyviai – žinomos tekstilinės firmos ir madų namai: Zegna Baruffa, Ermenegildo Zegna, Gucci, Armani – pasiruošę už sėkmingą pirkinį sumokėti bet kokią kainą. 2004 metais, pavyzdžiui, 98 kg vilnos buvo parduota už 420 tūkstančių dolerių.

Labiausiai vertinama merinosų vilna Extrafine (16-17 mikronų), kas išvertus reiškia „ypač plona“, ir Superfine (18-19 mikronų) – „labai plona“. Pastaruoju metu ją dažnai gamina pagal naują technologiją – „po stogu“. Merinosai nebepaliekami patys sau: juos laiko vėdinamoje patalpoje, specialiose gūniose, juos atidžiai prižiūri, šeria tam tikromis valandomis specialiu maistu. Darbo, žinoma, daug, tačiau galima gauti ekstra klasės pluoštą, turintį ypatingą paklausą pasaulinėje rinkoje.

Rodyk draugams

Mohera

Mohera - labai plonas ir elastingas, stipriai raitytas ir žvilgantis kaip šilkas, prabangus tvirtas ir šiltas siūlas. Pluoštas gaunamas iš angoros ožkų, kurios iš pradžių buvo auginamos ir veisiamos Mažojoje Azijoje. Angoros ožkelės kilę iš Tibeto kalnų, o 16 a. atkeliavo į Turkiją. Logiška, kad šie verpalai būtų pavadinti angoros vilna, bet tuo metu rinkoje atsirado naujas pluoštas, pavadintas angora. Tai buvo dar minkštesni, švelnesni ir pigesni verpalai, kurie buvo gaminami iš laukinių triušių pūkų. Gudriai pasirinktas pavadinimas atliko savo darbą ir išpopuliarino naujuosius verpalus, kuriuos dažnas maišė su šiuo metu taip vadinama mohera. Turkai savo vilną pradėjo vadinti mochera, o tai arabiškai reiškia rečiausias, rinktinis. Kadangi Angoros ožkos buvo pradėtos veisti Turkijoje, ten tai tapo pagrindine ekonomikos šaka. Dėl šios priežasties ir dėl noro būti vienvaldžiais šioje srityje, turkai draudė ožkomis prekiauti su užsienio šalimis.  Tik 19 a. pirmiesiems išeiviams pavyko nusipirkti 13 gyvulių ir išsivežti juos į Pietų Afriką. Tai buvo 12 patinų, kuriuos pardavėjai slapčia iškastravo, ir vienintelė patelė. Ji, atvykusi į Keiptauną, netikėtai atsivedė ožiuką.

Šiandien tokios ožkos yra auginamos Azijos regionuose, Ispanijoje, Pietų Afrikoje ir Australijoje. Angoros ožkos labai mieli gyvūnėliai. Jie ramaus būdo, nekaprizingi, taikūs. Didžiausią įspūdį, žinoma, palieka ožkų garbanėlės. Jos ryškios, blizgančios, sniego baltumo.

Moheros pluoštas pats atsiskiria į atskirus plaukelius, todėl neįmanoma pagaminti iš 100 % moheros verpalų.  Šiuo metu didžiausias įmanomas moheros procentas verpaluose neviršija 90% . Moheros plaukeliai ilgi ir labai purūs, juos lengva dažyti. Gaminiai numegzti iš moheros labai lengvi ir labai šilti.

Kid mohair - pati gražiausia ir brangiausia mohera, išgaunama angoros ožkos vaikelio pirmo kirpimo metu.  Maždaug 6 mėn. amžiaus ožiukai pirmą kartą gyvenime kerpami ir iš tokių verpalų gaunamas plonas ir minkštas, nors ir mažiau blizgus, negu suaugusiųjų ožkų, pluoštas.

Super kid mohair - pačios geriausios kid mohair partijos. Tokia mohera gaminama nedideliais kiekiais ir naudojama brangiems mezginiams ir medžiagoms. Su amžiumi angoros ožkų vilna tampa grubesne, bet gera ir teisinga gyvūnų priežiūra leidžia išgauti pluoštą, atitinkantį kid mohair parametrus ir po antrojo ar netgi trečiojo ožiukų kirpimo.

Goating - antrojo kirpimo vilna, kol ožiukų amžius dar nesiekia dviejų metų.

Adult mohair - suaugusiųjų gyvūnų vilna.

Dažniausiai sutinkamos baltos spalvos angoros ožkelės. Baltos - labiausiai vertinamos, nes lengvai dažomos bet kokiomis spalvomis. Bet šios veislės ožkų spalvos gama labai įvairi: apima sidabrinius - pilkus atspalvius ir nuo šviesios smėlio spalvos iki tamsiai rudos ir juodos spalvų

Spalvotų gyvūnų vilna šiek tiek grubesnė, negu baltų, bet ilgiau išlaiko pastovų atspalvį. Spalvota mohera dažniau naudojama rankiniams mezgimui kaip gryna, taip ir maišyta su šilku ar balta vilna, kur natūralus tonas gražiai puošia pagrindinį pluoštą.

Angoros ožkų vilna turi žvilgesio. Šis prabangus žvilgesys yra paveldimas, jis atsparus, ilgaamžis ir nedingsta po pluošto dažymo. jis dažams suteikia švaros ir ryškumo efektą, versdamas pluoštą švytėti iš vidaus.

Rodyk draugams

Prancūziški nėriniai (Frivolite technika)

____________________________________________________________________________________________

Idėja:

Rodyk draugams

Sutažas

Sutažas (pranc. soutache) – virvutė iš spalvotų siūlų, naudojama drabužių puošybai. Sutažo technika buvo naudojama siūlėms paslėpti, bei moteriškų drabužių dekoravimui ir karinių uniformų puošimui. Sutažo technika atsirado Prancūzijoje XIV amžiuje. Prie šios technikos kūrimo prisidėjo olandai ir taip atsirado technika panaši į rusišką kaspinų pynimą. Sutažo technika pergyveno daug istorinių įvykių ir tapo savarankiška meno kryptimi. XIX – XX sutažo technika buvo primiršta ir naudojama tik teatro kostiumams puošti.
Sutažo juostelės būna įvairių spalvų. Dažniausiai juostelės gaminamos iš natūralių medžiagų: šilko ir vilnos arba iš sintetinio ir pusiau sintetinio pluošto, pavyzdžiui, viskozės. Sutažo technikoje taip pat gali būti naudojamos metalo gijos iš sidabro ir aukso.
Sutažo technika siuvinėtų drabužių galima sutikti visame pasaulyje: Rusijoje, Vakarų Afrikoje, Maroke, o Meksikoje puošiami mariači muzikantų rūbai.
Antram gyvenimui sutažo techniką 90-aisias dvidešimtojo amžiaus metais prikėlė Izraelio dizainerė Michal Negrin. Dizainerė sutažo techniką panaudojo kurdama juvelyrinius papuošalus. Juvelyrikoje sutažo techniką plačiai išgarsino Dori Csengeri madų namai.
Nuo 1997 metų garsios Izraelio dizainerės Dori Csengeri ir Rina Mor privertė pasaulį pripažinti faktą, kad atsirado nauja kryptis juvelyrikoje.
Sutažo technikos atgimimas suklestėjo ir dabartiniu metu yra labai madingas. Šia technika gaminami įvairūs papuošalai ir aksesuarai. Kiekvienas gaminys unikalus ir vienetinis. Papuošalų gamybos procesas - tai kruopštus darbas naudojant sutažo virvutę, brangius ir pusbrangius akmenis, biserį ir karoliukus.
Garsios dizainerės Dori Csengeri meno dirbtuvėse gimsta unikalūs ir madingi juvelyriniai papuošalai atlikti patyrusių siuvinėtojų rankomis, pagal senas aukso siuvinėjimo tradicijas. Jos kurtais papuošalais buvo pasipuošusi aktorės Cynthia Nixon herojė Samanta filme „Seksas ir miestas“.
Dori Csengeri kuria įvairiausius papuošalus nuo vintažinių iki bižuterijos su swarovski kristalais, nuo vestuvinių su perlais iki rankomis siuvinėtų sutažo technika. Dori Csengeri juvelyrinių papuošalų kolekcijos daug kartų apdovanotos tarptautinėse mugėse. Jos papuošalai pripažinti kaip vieni iš geriausių mados pasaulyje, parduodami visame pasaulyje garsiose parduotuvėse Paryžiuje, Barselonoje, Niujorke, Milane ir Tokijuje.

Kai tik pamačiau pirmąjį sutažo kūrinį, iš karto panorau padaryti rankdarbį pati. Turiu pasakyti, kad sutažo rankdarbius - nėra taip jau paprasta atlikti, kaip pasirodė iš pradžių. Nėra lengva, bet įmanoma. Mano pirmasis darbas buvo mėlynas kolje.

Rodyk draugams